 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Galutinai įsitikinau, kad visų kates (ne išimtis ir mano sesės katė) galima pavergti maistu.
Dabar nindzė savo meilę reiškia gulėdama man ant pilvo ir visada būdama šalia. Netgi kai būnu tuolete, išeinu ir dažniausiai randu ją tupinčią prie durų. :D
Be to, knygose vis skaičiau ir filmuose matydavau, kad pabarškina gyvūnų maisto indeliais ir tie tuoj pat sulekia. Pasirodo taip iš tikro yra. :)
Jo, dabar aš valdau visą kačių fermą - netgi dvi kates, brolio ir sesės, nes jų nėra.
Brolio katės palankumą jau įsigijau, užtat sesės katė, nindzė, tai ot išdidi panelė. :)
Šiandien kažkoks lavonas aš. Ir dar bijau, kad tik gripo nepasigaučiau - kol kas dar tik šniurkščioju ir čiaudėju. Netgi kai nuvažiavau daryti betvarkės kitame bute, ir tai slankiojau be didžiulio ūpo. Tik visas mano tingumas ir flėgmatiškumas dingo kai pamačiau gana tolokai atvažiuojantį mano autobusą - teko bėgti su sunkia sunkia kuprine.
Ryt tragiška diena laukia mokykloj. Po to vėl bėgom pabėgom.
Jo, track 6, t.y. daina ‘po tiltu’ yra geriausia iš viso Alinos albumo. Tik aš ne apie tai. :)
Pastebėjau, kad karts nuo karto man pasitaiko mandagių žmonių dienos. Tokia pasitaikė ir praeitą savaitę. Jei tik netyčia truputį kažkas mane užkliudydavo (arba aš kažką), užmindavo ant kojos (arba aš užmindavau), ar šiaip įvykdavo nedidukių ‘katastrofų’, iš karto pasigirsdavo garsus, aiškus ‘atsiprašau’, ‘oi, atleiskit’ ar panašiai. Kasdieniniu atveju tai arba burbteli žmonės, arba iš vis nieko neišgirstu.
Kaimynai, šiaip nepažįstami žmonės sveikinosi. Pardavėjos parduotuvėse neniurzgėjo, kažkuri net užkalbino. Bibliotekininkės labai maloniai plepėjo, vairuotojai pravažiuodami neaptaškydavo (nors vargu ar čia vairuotojų nuopelnas, greičiau oro :) ) ir t.t. Visi žmonės labai maloniai elgės, nors mano supratimu aš tai nei maloniau elgiausi, nei ką - kaip visada. :)
Daugiau tokių malonių dienų.
Gerai pasakė mūkas keliaujant atgal. Vilnius - Europos kaimas, Kaunas - Lietuvos kaimas.
Važiuojant pro Kauną galvojau, kad kokiuose Anykščiuose esu.
O viršūnė buvo, kai su mūku vos atvarusios į mokyklą nuėjom iki spaudos kiosko. Pasipildžiau sąskaitą, ir žiūriu šone prikabinti visokie sprite, fanta ir t.t. Coca - cola buvo gražiausia - skystis iš juodo buvo pavirtęs į blyškiai geltoną, o etiketė buvo blyškiai raudona - balta. Gaila, kad nepaklausiau, kiek laiko ten prastovi maistas.
Kažkaip sugebėjau nerast laiko blogui arba nutingėt. Atrodo, turėjau ką rašyt, bet vis neprisiruošdavau. Nieko, ateinančią savaitę gal parašysiu ką norėjau, jei nepamiršiu.
(Sekančios posto dalies gali skaityti tik kas penktą žodi, m. , nes tau bus neįdomu. :) )
Šįryt sunkiai kėliausi, tačiau diena atsipirko, tikrai neveltui važiavau į Kauną.
Apskritai, buvo super. Buvo repiška, nes mūsų nuostabiosios vyr. sesės TAIP NEREALIAI pavarė, kad ohoho. Buvo repiška, nes buvo Eglė, kuri mane atgaivino. Būčiau po pusdienio buvus zombis, tačiau susiradau Eglę, ir vien sėdint prie jos man pasidarė geriau. :) O jau nekalbu apie tai, kaip ji dainavo. O dar pastaruoju metu mano labai mėgstama daina 'liepos' taip pat buvo atlikta. Ak.
Buvo repiška, nes vedėjai kalė į klyną. :) O dar pūkis su marčium tai iš viso buvo viršūnė. Buvo repiška, nes eilinį kartą teko su malonumu prisiminti, kokie mūsų broliai mandagūs ir rūpestingi. Užtat buvo nerepiška, nes nebuvo Ado, ot.. Dar buvo nerepiška dėl to, nes labai jau nuobodžiai dauguma dainavo. Buvo repiška, kai aš ir pofkė spraudėmės ir slėpėmės nuo vyčių tarpuose tarp kėdžių… Trys mus pasitikę ereliai irgi puikiai palaikė mum kompaniją ryte. Ypač dar repiška buvo živilės kalba pradžioje, vajėzau, susigraudinau. :)
Galų gale nesinorėjo išvažiuot, pasijutau, kaip gera turėt daug brolių ir sesių visur visur. :) Kai jau stovėjom netoli išėjimo, o valentas man kažką šnekėjo ir bandė įtikinti, jog jam trūksta dėmesio (nors aš kažkod nieko nebegirdėjau), pasijutau, kad blem, žmonės, MAN ČIA GERA!
Pavargau.
Rauna stogą. Stogas rauna galvą. Galva rauna stogą. Rauna galvos stogą. Galvą rauna.
Kažkokia absurdiška, apgailėtina diena man pasitaikė. Matyt, dar iš ryto ar šiaip kada išeikvojau šiandienos juoko dozę.
Ir dar mašinos šiandien prieš mane susimokė - labai mane gasdina. Einu padoriu atstumu nuo stovinčios mašinos ir signalizacija pradeda kaukt. Ir taip visus penkis kartus per vieną dieną.
BTW: Galutinau supratau, kad pirštų laužymas geriau už visus raminamuosius ir kitą briedą. ;)
Naiviai tikiuosi, kad likusius metus (nu ok, bent pusmetį…) nebereikės man kelti kojos į akropolį.
Vakar nori nenori reikėjo važiuot apsiprekint drabužių. Nu ką, akropolyje vis dėl to tai patogiausia daryt, daugiausia parduotuvių vienoj vietoj.
Nuvažiavus pamačiau, kad akropolis nepasikeitė - begalė žmonių, milžiniškos eilės, ir šiaip labai neigiama nuotaika.
Kažkur po dviejų, gal mažiau valandų vaikščiojimo buvau pavargus kaip po kokio žygelio. :) Baisiai erzino krūvos žmonių kiekvienam žingsnyje, garsi muzika (ir kiekvienoj parduotuvėj vis kitokia..), tvankus ir troškus oras ir kitos nemalonios smulkmenos.
Labai apsidžiaugiau, kai supratau, kad turiu viską ko man reikėjo, o ir pinigų nebeturiu - išėjau pagaliau. Kaip gera buvo, nors ir negrynam ore, bet ORE.
Brr, jaučiu baisiai didelę antipatiją akropoliui.
Ir beje, PAGALIAU pardaviau bent vieną narvą, vis daugiau vietos balkone.
Dabar laukiu nesulaukiu sausio 22d. - Alinos koncertas, jėė!
Pranašavo man visi, erzino, kad pagaliau pardribsiu prie savo namų, ant ‘pievelės’ apie kurią rašiau ankstesniame įraše, ir ot, beveik išpranašavo. :)
Atrodo, turėjo būt lengviau lipt - atsirado žolės kupsteliai, ledas truputį aptirpo, o pačiam viršuj slystelėjau, bet spėjau ranka užsikabinti už gretimai stovinčios mašinos. Rezultatas - juodi vienos rankos pirštai, tačiau 1:0 mano naudai, nepargriuvau!
Ir man dar patinka būti savanore ir skaute - skautai gauna nuolaidų su savo kortelėm, o savanorius ir taip mūsiškė valdžia lepina - šiandien vėl mus nemokamai maitino, jė jė. Užtat pasidariau papkių lankstymo ir atvirukų rūšiavimo meistrė!
Dabar negaliu nustygti vietoje, bežiūrėdama šitą video:
http://www.youtube.com/watch?v=IqS1Nyo6rHk (nemoku blogas.lt gražiai įdėti nuorodų)
Mane taip veža, oi kaip veža. Spėju, kad rytojui paruošti namų darbai bus su dar truputuką šleivesniu/kreivesniu raštu, nes negaliu nustygti vietoje, negaliu.
Mano pastarųjų dienų siaubas - grįžimas iš miesto namo.
Vien dėl to, nes pas mus norint nueit nuo stotelės iki laiptinės, yra toks nedidelis pakilimas, į kurį reik užlipt, tokia “pievelė”. O dabar ten ledas. Aš - kaip kvailelė su basketkėm, kurios tragiškai slydinėja. Ir ropščiuos sau - išlipus iš autobuso pamiršus, jog manęs laukia baisusis ledas, o po to tingiu apeidinėt.
Įsigijau kasdieninę akciją atrakciją - nudribsiu ar ne? Dar nenudribau - šiandien tik per plauką. Vis randu šiokių tokių sniego/ledo iškilimų, kur koją galiu padėt, bet man rodos ryt jie jau tikrai bus galutinai numindyti.
Ir eisiu durnelė, ir slydinėsiu. ;) Kad labai jau daug apeidinėt ten reikia, aš gi tokia tinginė, su savo nenugalimu įpročiu nuo stotelės eiti tiesiai…
Šiandien man pasitaikė tikrai graži diena, o gal taip tik atrodė - visgi dar tik pirma diena po savaitgalio.
Vienas iš tokių nedidukų stebuklų buvo tas, jog išgirdau giedant, čirpiant keletą paukštelių - vidury žiemos, uhh kaip praskraidino nuotaiką. Nors kokia čia žiema - šiandien panorau atsikratyt sunkių žieminių batų bent vienai dienai ir visur vaikščiojau su basketkėm. Kiekvieną akmenuką po kojom jaučiau, koks plonas padas. ;)
Vos išgirdus paukščius ir galvą užverčiau aukštyn - dangus buvo labai gražus, suraižytas tokių dūmų juostų, kurias palieka praskrendatys lėktuvai. O tų juostų buvo nemažai, ir taaip gražiai atrodė, ypač viena - tokia didelė ir plati, o dar ryškiai matoma.
Sc buvo neįmanoma betvarkė, triukšmas, balaganas ir visoks kitoks šurmulys, bet kažkaip supratau, kad man tokie atvejai patinka.
Dar ir sesė užkabino žaidimu travian.lt ;)